Laba diena,
Namo šeimininko žurnalo įrašai:
9.00 val. kėlėmės ir diena prasidėjo pagal suplanuotą laisvalaikį;
namo šeimininkas- Ju.S.;
virtuvės šeimininkas- K.G.;
virtuvės padėjėjas- Kę.P.;
rūkyklą tvarko- Ju.S.;
Mūsų mintys (šiandien dalinasi: Kę.P.)
Kę.P.:
Sveiki mielieji! Pas mane kaip visada viskas tvarkoje, gyvenu čia be jokių rūpesčių. Pradėjau skaityti naują knygą, vėl pradėjau mokytis dirbti su kompiuteriu. Dažnai išeinam pagrybauti, gal kitą savaitę, jeigu išeis, bėgsiu krosą. O šiaip, viskas gerai. Visų Jūsų pasiilgau. Iki kito sekmadienio.
Atkryčio istorija (realūs įvykiai)
Prieš baigdamas bendruomenę buvau ‘’užsidegęs’’, kuo greičiau ją pabaigti ir pradėti savarankišką gyvenimą, to noro genamas spaudžiau tėvus ir prašiau, kad surastų darbą. Kai IV-oje fazėje važiavau savaitei laiko namo, tai tikėjausi įsidarbinti vienoje baldų įmonėje, bet nepavyko, tuomet pajutau nusivylimą. Grįžęs į bendruomenę apie savo buvimą namuose pasidalinau su vadovu. Jis teisingai pasakė, kad apsiraminčiau ir atsipalaiduočiau, bei pradėčiau gyventi bendruomenės gyvenimą, nes dar esu per silpnas savarankiškam gyvenimui. Bet aš vis skambinau mamai ir norėjau žudbūt kuo greičiau važiuoti į miestą, juk ten: laisvė, merginos, savarankiškas gyvenimas. Užsimindavau, kad tai bus pigiau. Kaip dabar suvokiu, jog aš labai paskubėjau savarankiškai gyventi ir buvau apsėstas iliuzijų, kurios nesutapo su realybe. Man reikėjo ilgesnį laiką pabūti bendruomenėje. Kai vėl susiskambinau su mama, mes nusprendėme, jog aš važiuosiu mokytis, vakarinėje mokykloje, nors mokslai ir nebuvo mano gyvenimo tikslas, bet pretekstas išvykti iš bendruomenės. Taip aš baigiau bendruomenę. Grįžęs namo pradėjau iškart mokytis. Mokytis buvo labai keista, nes labai seniai buvau buvęs mokykloje. Pradžioje nenoriai ėjau, bet praėjus porai savaičių man eiti ten pradėjo patikti. Mano dienotvarkė buvo tokia: ryte atsikeldavau, eidavau į sporto salę, aktyviai sportuodavau, grįždavau namo, pamiegodavau, pasėdėdavau prie kompiuterio, aišku ne šiaip, o pažinčių puslapiuose ieškodavau merginų, su jomis bendraudavau, o po to eidavau į mokyklą. Ilgą laiką mane tenkino toks laiko praleidimas. Jau tada aš žengiau netinkamu keliu, nes bendravau pažinčių puslapiuose, kur normalių žmonių mažai. Neužilgo tėvas surado man darbą, aišku, mano galva, nelengvą. Pirmą dieną nuėjęs į darbą labai pavargau. Jaudinausi, nes tai buvo mano pirmas darbas gyvenime, bet aš sau kartojau, jog aš stiprus. Po dviejų darbo dienų, darbe paprašė, kad ateičiau į naktinę pamainą, aš sutikau. Po dviejų naktinės pamainos parų, aš susirgau- pakilo temperatūra, pasiėmiau biuletenį. Truputį pagijęs po trijų dienų, vėl pradėjau dirbti. Pripratau ir dirbau kaip ir visi, nors pavargdavau, bet neverkšlendavau. Gavęs pirmą algą labai nusivyliau, nes sumokėjo, kaip man atrodo, mažiau nei žadėjo. Greitai supratau, kur slypi esmė ir pradėjau dirbti tik po aštuonias valandas į dieną ir gaudavau tą pačią sumą. Taip dirbant likdavo daug laisvo laiko. Toks gyvenimas mane tenkino: jaučiausi gerai fiziškai, psichologiškai, turėjau pinigų ir nieko netrūko. Tad pagalvodavau, kad dabar man trūksta tik šalia mylimos ir mylinčios merginos, tada nesuvokiau, kad toks žmogus pats savaime atsiranda, o ne fanatiškai jo beieškant. Sustikinėjau su daug panelių, bet tie susitikimai būdavo vienkartiniai iš pažinčių puslapių arba sesers draugių tarpo. Nei viena nepatiko, ieškojau gražios ir be jokių trūkumų. Dažnai susitkdavau su vaikinu, taip pat šią bendruomenę baigusiu žmogumi. Bendravom, turėdami tų pačių interesų- susirasti antrą pusę. Dažnai užkalbindavome merginas einančias gatve, nesijautė jokių kompleksų, bendravosi lengvai. Vieną dieną draugas susirado merginą, jis man ją gyrė, sakė, kad pas juos vos ne meilė. Tuomet man atsirado dar didesnis noras susirasti panelę, galbūt šiek tiek ir pavydėjau. Vieną dieną draugas paskambino ir pasakė, jog pas jo merginą yra draugė, kuri neturi vaikino ir jo ieško. Pasakė, kad ji graži. Atsiuntė jos fotografiją per kompiuterį, ji man patiko, buvo gana simpatiška. Mūsų pasimatymas nusimatė po savaitės, laukiau tos dienos, bet jau tada vidinis balsas sakė, jog nereikia su ja susitikti, bet į tai nekreipiau dėmesio. Atėjus savaitgaliui mes visi susitikom ir važiavom pavakarieniauti, pabendrauti. Pradžioje su ta panele nesirišo pokalbis, bet vėliau susibendravom. Pasirodė, jog ji neieškojo vaikino, ji kaip tik buvo neseniai išsiskyrusi. Po truputį mes pradėjom daugiau bendrauti, po darbo važiuodavau pas ją į namus, susipažinau su jos mama. Atrodė viskas gerai, nors nebesportavau, nes mergina pasidarė svarbesnė. Vos pradėjus bendrauti, pamačiau, jog mes esame skirtingi, bet visa tai neigiau, vis tikėjausi- susibendrausim. Taip su ja pradraugavus apie mėnesį, mūsų santykiai neprogresavo, man norėjosi daug daugiau. Kai aš jos pradėjau klausinėti, kodėl pas mus taip yra, kodėl taip viskas vyksta negreitai, jinai man atsakė, kad negali pamiršti buvusio vaikino. Po neilgo laiko jinai man pareiškė, kad liktume draugais ir išsiskirtume. Tada labai supykau, o dar daugiau ant savęs, kad buvau toks naivus ir tiek laiko praleidau veltui. Netrukus pradėjau bendrauti su kita panele, jinai buvo už mane daug jaunesnė ir rodė man daug dėmesio, ir buvusią merginą pradėjau užmiršti, bet po kurio laiko buvusioji pradėjo man rašinėti sms žinutes, jog ji gailisi ir nori su manimi būti kartu, aš aišku ilgai negalvojęs, grįžau pas ją. Santykių pradžioje mane viskas tenkino, jaučiausi laimingas ir ramus. Tai truko neilgai, vėl pradėjau jausti apatiją iš jos pusės. Pradėjau jaustis nekaip ir galvojau, jog aš kažką aš ne taip darau. Pašnekėjus su sese ta tema, gavau didelį palaikymą, jog ne su manimi kažkas blogai, o su ja. Su mergina dažnai susikivirčydavome, nesutapdavo mūsų nuomonės. Taip jausdavau pastovią įtampą ir nesupratimą. Visa tai laikydavau savyje. Šeimos nariai iškart pamatė, kad su manimi kažkas ne taip, aš papasakojau kas mane slegia, jie atsakė, kad nereikia jaudintis, jog bus tų merginų. Bet aš jau buvau kaip užhipnotizuotas, mačiau tik ją, kitų merginų nemačiau. Taip įtampoj prabuvau apie porą mėnesių, vidinis balsas sakė: skambink Kęstučiui ir važiuok į bendruomenę, bet išdidumas neleido tai padaryti, galvojau viskas savaime praeis. Po truputį pradėjo lįsti mintys apie alkoholio vartojimą, nors alkoholis man niekada nepatikdavo. Vieną dieną viskas pratrūko, pasakiau sau, viskas noriu atsigerti alaus, noriu atsipalaiduoti, nes galva nebeišlaiko įtampos. Ir kaip tyčia parašė bendradarbis, jog gal norėčiau su juo atsigerti alaus. Aišku, kad aš sutikau. Savaitgaliais mamos nebūdavo namie, tad būdavo gera proga gerti, ji nieko nepastebėdavo. Išgėrus alaus pajutau trumpalaikį pasitenkinimą. Pasijutau savimi pasitikintis, atrodė, kad problemų nėra. Labai greitai išsiskyriau su drauge, bet dėl to nesijaudinau. Alkoholis jau buvo mano draugas. Taip prasidėjo sistemingas alkoholio vartojimas savaitgaliais, gerdavau ir darbe, tada sau kartojau, kad taip linksmiau dirbti ir kad greičiau eina laikas. Supratau, kad einu netinkamu keliu, bet neigimas ėmė viršų. Jau tada reikėjo prašyti pagalbos, bet tada nemačiau didelės problemos. Taip gėriau apie mėnesį, per eilines išgertuves, parūkiau žolės ir tuomet mane pradėjo graužti sąžinė. Supratau, kad vėl grįžtu prie narkotikų. Tada susiėmiau, mečiau gerti. Tuomet visi sugėrovai buvo nustebę, sakydavo, kas tau užėjo. Pradėjau po darbo vėl aktyviai sportuoti, bet jaučiausi vienišas. Įsigijau šunį iš gyvūnų prieglaudos, jaučiau pasitenkinimą, kad išgelbėjau gyvūną. Sakiau sau, kad šuo geriausias draugas, jis manęs niekada neišduos ir bus ištikimas. Kažkurį laiką jaučiausi gerai. Bet vieną savaitgalį, kaip atsimenu, važiavau penktadienį į kirpyklą apskirpti ir dingtelėjo į galvą mintis, jog reikia pavartoti amfetamino, noras buvo toks stiprus, jog negalėjau atsispirti, atsirado tunelinis mąstymas. Jo pavartojęs, ypatingo malonumo nepajutau ir pradėjo smarkiai graužti sąžinė, o ypač kai jo poveikis baigėsi. Tą dieną negrįžau namo, pasakiau mamai, kad su viena mergina praleidau naktį viešbutyje. Namo negrįžau dvi paras ir amfetamino suvartojau labai didelę dozę. Kaip ir reikėjo tikėtis abstinencija buvo nežmoniška psichologine prasme. Apėmė depresija, tokioj būsenoje dar prabuvau parą laiko. Tada pradėjau galvoti apie heroiną. Žinojau, jog jo pavartojus amfetamino poveikis dings ir jausiuosi gerai. Kadangi, žinojau iš ankstesnio vartojimo pas ką nueiti ir gauti narkotiko, nedelsiant taip ir padariau. Pavartojęs heroino pasijutau gerai. Nuo tos dienos prasidėjo sistemingas vartojimas. Pinigų turėjau, tad vartojau kiekvieną dieną. Iškart pasikeitė požiūris į darbą, nebesinorėjo dirbti, grįžo senas mąstymas. Iš darbo grįždavau anksčiau, sakydavau, kad nėra darbo. Apie mėnesį vartojant heroiną, visus mus išsiuntė nemokamų atostogų, nes nebuvo darbo. Atsirado dar daugiau laisvo laiko ir jį leisdavau vartodamas narkotikus. Pinigai baigėsi, tada pradėjau skolintis iš šeimos narių, jie pradžioje nieko neįtarė. Kai pradėjau jausti heroino abstinenciją pasijutau tragiškai, pasidariau kaip robotas, mintys buvo tik apie narkotikus. Pradėjau vogti, pradžioje sekėsi gerai, nieko nebijojau, pasitikėjau savimi. Greitai dozė išaugo, reikėjo vis daugiau pinigų, tada dariau vis daugiau nusikaltimų. Jaučiau įtampą, kuri dar didėdavo, kada reikėdavo slapstytis nuo šeimos narių, kad nepastebėtų, jog vėl vartoju. Graužė sąžinė, negalėjau ramiai vartoti. Kiekvieną dieną sakydavau sau, jog vartoju paskutinį kartą, bet tai liko tik norai, o vartojimas tęsėsi toliau. Vis dažniau ateidavo mintys, jog reikia prisipažinti tėvams ir paprašyti jų pagalbos. Eilinį kartą pavartojus, atrodydavo, jog problemos dingdavo, jausdavausi ramiai. Tik ta būsena trukdavo iki eilinės abstinencijos. Taip pravartojau apie 2.5 mėnesio. Pinigų gauti buvo daug sunkiau, nes jau visi mane žinojo ir retai išeidavo ką pavogti. Tėvas pradėjo mane spausti, liepė eiti sportuoti, aš vis išsisukinėdavau nuo to. Mačiau, kad jis kažką įtaria, tik nenorėjo man tiesiai į akis sakyti. Norėjau jam prisipažinti, bet ilgą laiką negalėjau, buvo labai gėda ir slėgė didelė baimė. Vieną dieną pavartojus heroino jam paskambinau ir pasakiau, jog eisiu sportuoti. Jis davė pinigų abonimentui sporto klube. Pinigų neišleidau, buvau įsitikinęs, kad eisiu sportuoti ir tikrai bandysiu mesti narkotikus. Atėjus kitai dienai pradėjau jausti abstinenciją, lindo mintys apie vartojimą, bet to turėjau pinigų. Jau buvau nusprendęs juos pravartoti ir mamai parašyti, kad atkritau ir man reikia pagalbos. To pačios dienos rytą važiavau į kirpyklą, pas tėvo pažįstamą kirpėją. Tėvas žinojo, kad turėsiu kirptis. Į kirpyklą nuvažiavau nepavartojęs ir kai mane baigė kirpti netikėtai pasirodė tėvas, tada mane aplankė pykčio, beviltiškumo jausmai. Jis man pradėjo sakyti, jog važiuojam į sporto salę ir nusipirksi abonimentą iš tų pinigų, kur jisai man davė. Tada mano veidas pasikeitė, atėjo dvi mintys į galvą: jog nuvažiavus prie salės pabėgti su pinigais arba pasipasakoti ir prašyti pagalbos. Ilgai negalvojęs prisipažinau, atidaviau visus pinigus, kuriuos turėjau su savimi. Tėvas paklausė, ką darom, kur vežti ar į ligoninę, ar pas Kęstutį. Aš žinojau, kad man jokios ligoninės nepadės ir pasakiau, kad padės tik Kęstutis. Tuomet apėmė gėda, nežinojau kaip aš jam pažiūrėsiu į akis. Pašnekėjęs su vadovu telefonu pasijutau daug ramiau, nes jo balse pajutau, kad man jis išties pagalbos ranką. Tą pačią dieną atvykau į Senosios Varėnos reabilitacijos centrą ir esu pasiruošęs stotis ant kojų vėl, dirbti su savimi, kad galėčiau gyventi blaiviai.
Vadovo komentaras ir analizė:
Ši istorija nėra išgalvota. Tai jaunuolio mintys apie savo elgesį maždaug 6- 8 mėnesių laikotarpyje. Įdėmiai perskaitykite ir nepakartokite jo padarytų klaidų.
Tėvų klaidos:
1. Užslėptos arba atviros kalbos apie šeimos pinigus ( ‘’mums sunku, tu paskubėk’’).
2. Sąmoningas arba nesąmoningas noras matyti savo vaiką namuose (tėviški jausmai: mes labiau mylim, mes geriau žinom).
3. Menkas arba visiškas ligos eigos neišmanymas (liga- amžina ir neišgydoma, su ja išmokstama gyventi arba ne).
4. Silpnas pasiruošimas vaiko grįžimui namo ir į visuomenę (neaiškūs užsiėmimai, nežinia, ką veiks, kiek laiko ir pan.).
5. Klaidingas savo galimybių vertinimas (bendrai bandysime ką nors sugalvoti).
Jaunuolio klaidos:
1. Manipuliacijos finansiniais klausimais (mes sutaupysim, mums per brangu ir pan.).
2. Menkas ateities suvokimas ( ‘’mokslas’’, ‘’darbas’’- neapibrėžtos sąvokos).
3. Nuolatinis arba dažnas buvimas internete (pokalbių ir pažinčių puslapiuose ir pan.).
4. Bet kokios formos bendravimas su buvusiais ar esamais ‘’vartotojais’’.
5. Savo galimybių pervertinimas.
6. Silpnas ligos žinojimas, nesugebėjimas turimų žinių pritaikyti praktikoje.
7. Per didelis laisvo laiko turėjimas.
8. Siekis, kuo greičiau susirasti partnerį (draugą arba draugę).
9. Klaidingas realybės suvokimas ir savęs nuvertinimas.
10. Perdėtas ‘’gėdos’’ ir ‘’sąžinės’’ jausmų sureikšminimas.
· A.S., K.P.- grįžo 18.30;
· P.K.- grįžo 18.45;
23.00- miegas
