Laba diena,
Namo šeimininko žurnalo įrašai:
9.00 val. kėlėmės ir diena prasidėjo pagal suplanuotą laisvalaikį;
namo šeimininkė- A.P.;
virtuvės šeimininkas- M.J.;
virtuvės padėjėjas- P.K.;
rūkyklas tvarko- P.K.;
Mūsų mintys (šiandien dalinasi: G.S., P.K., M.J.)
P.K.:
Sveiki,
Savaitė prabėgo gan greitai ir visai neblogai. Visgi džiaugiuosi atėjusiu pavasariu, gražiu oru ir viskuo kas teikia gerą nuotaiką. Savijauta puiki, gal tik dabar gyvenu truputį laukimu švenčių. Kaip išvažiavo žmonių jaučiausi ne kaip, nes vis tiek yra kažkoks prisirišimas, bet dabar jaučiu ramybę, nes kuo mūsų mažiau tuo ramiau. Tad laukiu tėvų dienos ir kitos savaitės. Tai tiek šiam kartui… iki…
G.S.:
Sveiki!
Šią savaitę pragyvenau ramiai. Jaučiuosi gerai. Penktadienį buvau išėjusi į Varėną. To labai laukiau. Išgyvenau daug naujų, malonių jausmų. Gyvendama čia, taip įsijaučiau į mūsų bendruomenės gyvenimą, jog užmiršau koks gyvenimas yra mieste. Šia išvyka ir patirtais jausmais likau labai patenkinta.
IKI..!
M.J.:
Sveiki,
Pagaliau atėjo taip ilgai lauktas pavasaris. Rašau jums šį laiškutį šviečiant saulutei, tai gal todėl labai gerai jaučiuosi, nors jau trečią diena (galima sakyti) gyvenu virtuvėje, o tik miegoti einu į savo lovą.
Kažką reikėtų daryti dėl mano rūkymo, nes visų pirma tai labai kenkia mano sveikatai, o antra, tai, kad mano viso nuobaudos vienaip ar kitaip susijusios su rūkymu. Tai va, mąstau mesti rūkyti. Nežinau kaip čia man išeis, bet pabandyti verta.
O šiaip tai, viskas po senovei, tik kad pagerėjus orams vietoje to, kad trintis po namą dažniau laisvą laika leidžiu laukia ką nors žaisdamas. Tai jeigu toks oras ir toliau bus, bus labai šaunu.
Tiesa šiandien jau atidarome “maistas ant laužo” sezoną, tai labai gerai, nes asmeniškai man toks maistas labiau patinka. Vos nepamiršau parašyti, kad jaučiuosi gerai ir atostogos čia man labai patinka. Tai gal šį kartą užteks tiek. Iki …
Šventadienio mintys
Ilgai lauktas pavasaris pagaliau atėjo. Džiugina viskas- šviečia saulė, sugrįžę paukščiai, bundanti gamta. Žiema buvo labai sunki. Tokios aš per visą savo praktiką neprisimenu. Žmonių daug, silpnų neką mažiau. Silpnų visomis prasmėmis ir psichologiškai, ir fiziškai, ir intelektualiai, ir t.t. O šiuo metu, sumažėjus žmonių skaičiui, bendruomenėje jaučiama ramybė, ramybė ir dar kartą ramybė. Du iš išvykusiųjų yra deja jau psichiatrinių ligoninių pacientai, taip taip psichiatrinių, o ne kokių nors kitokių. Dėl vieno iš jų sprendėme visa bendruomene, nes jo elgesys buvo tapęs sunkiai suvokiamas ir sunkiai prognozuojamas. Dar vienas išvykęs susipainiojo “pseudo meilės” reikaluose. Meilė pas mus suvokiama kaip ilgesnis pokalbis dviese, žvilgsnis, šypsena ir ypač atsitiktinis [o kartais ir sąminingas] prisilietimas.”Įsimylėjėlis” nustoja blaivėti ir ima persekioti savo “meilės objektą” įvairiausiais būdais pvz. įžeidinėjant, žeminant arba dovanojant saldainius. Kaip kuris pasirenka, o negavus tinkamo atsako vykstama į “laisve”. Na ir paskutinis išvykėlis neaišku ko buvo atvykęs. Jis jau buvo buvęs mūsų bendruomenėje, tačiau gyventi blaiviai nenorėjo, o tiksliau matyt ir negalėjo. Jo tėvų elgesys jam iš esmės nepalieka jokio šanso likti gyvam. Vienas geria, kitam visiškai tas pats kas jam nutiks. Klausimas- kam reikėjo suteikt vaikui šansą stotis ant kojų, o po trumpo laiko jį atimt? Kas tai- nesupratimas [ juk apie tai ne kartą kalbėta] , panieka ar saviapgaulė [bandžiau padėti, bet nesigavo] ?Bet kuriuo atveju – tai žiaurus ir neatsakingas elgesys su savo vaiku. Negalit padėti, tai ir neeksperimentuokit su savo vaikais. Apskritai, ne tik kalbamuoju atveju, tėvų elgesys labai įtakoja vaikų elgsenq. Neišmanėliai tėvai dažnai mąsto, kad vaiko pagarbą ir meilę, o taip pat ir ramybę galima nusipirkti “aš moku, tu viską gauni” vadinasi aš tave myliu ir tavim rūpinuosi. Tai netiesa – tai žiauri saviapgaulė. Meilė ir pagarba grindžiama tarpusavio artumu ir supratimu. Jeigu to nėra nepadės jokie pinigai ir daiktai. Todėl visiems primenu mokinkitės pažinti priklausomybės ligą, mokinkitės pažinti savo vaikus. Meilė šioje ligoje pasireiškia ne per apkabinimą ir dovanas, o per atstumą ir supratimą !!! Neteisingo tėvų , o taip pat ir vaikų elgesio pavyzdžių galiu pateikti begales. Vaikas norėdamas išvykti iš bendruomenės anksčiau laiko [o kartais ir ją baigęs] dažnai pradeda įtikinėti tėvus, kad jis gali gyventi savarankiškai. Ir įtikina, nes dažniausiai tėvai labiau patiki savo vaiku, negu manim ar mano padėjėjais. Namuose “laimingos” šeimos idilė tęsiasi iki pirmo ligos paūmėjimo, kurio pasekoje vaikas dažniausiai pradeda vartoti. Taip įvyksta todėl, kad nei jis pats, nei jo tėvai nemoka apsisaugoti nuo ligos. Per kiek laiko galima išmokti blaiviai gyventi? NEŽINAU! Vieni tai gali pasiekt per kelioliką mėnesių, kiti – per keliasdešimt, o dar kiti – niekada, t.y. jie turėtų gyventi bendruomenėse, jei iš vis nori būti gyvi. Spręsti Jums ir niekam kitam aš galiu patarti tik tol, kol Jūs nesate priėmę sprendimų.
Labai nyku, kai tėvai, vykdami į bendruomenę lankyti savo vaikų, atveža draudžiamų daiktų [muzikinių įrašų, nuotraukų,atsiveža pašalinių žmonių ir t.t.], o išvykdami paslapčiomis palieka pinigų ar mobiliųjų telefonų. Juk pakenkiama pirmoje eilėje savo vaikams, o paskui ir mums visiems. Tuomet, kai vaikai pradeda grįžti trumpam namo, būtina stebėti su kuo bendrauja ne tik tiesiogiai, bet ir internetu, telefonu. Kaip taisyklė tai būna žmonės iš praeities arba nauji pažįstami priklausomieji. TAI LABAI PAVOJINGA!!! Nesigėdinkite peržiūrėti aplankytų internetinių svetainių [ypač www.one.lt], paklauskite su kuo kalbėjosi telefonu [ypač jeigu suskambus pasitraukiama į šoną]. Saugokite savo vaikus, saugokite save ir viskas neįmanoma taps realu. Ramybės Jums.
Bendruomenės vadovas
23.00 miegas
