Namo šeimininko žurnalo įrašai:
9.00 val. kėlėmės ir diena prasidėjo pagal suplanuotą laisvalaikį. Namo šeimininkė L.K., virtuvės šeimininkas J.S., virtuvės padėjėja A.K., rūkyklą tvarko P.R.
A.P.,J.K., I.T, A.Pt. išvyko 11.00.
J.S.:
Ši savaitė man praėjo puikiai. Labai patiko žygis. Ten pilnai atsipalaidavau ir iš visų jaučiau draugiškumą. Dabar jaučiuosi puikiai ir esu labai geros nuotaikos.
D.L.:
Na va, štai ir praėjo mūsų šventė, kurios taip visi laukėme. Jo, šventė paliko daug įspūdžių, malonių akimirkų ir gražių prisiminimų. Iškart po šventės mums prasidėjo, kaip ir atostogos. Buvom žygyje, kur labai fainai praleidom laiką, pailsėjom, žodžiu atitrūkom nuo kasdienybės. Ketvirtadienį grįžom namo, nusprendėm, kad iki pirmadienio ilsėsimės. Jo, atostogos- geras dalykas, malonus, bet labai nemalonu ir sunku būna išsiklibint, grįžt į darbo savaitės grafiką. Bet taip jau yra, toks tas jau mūsų margas gyvenimėlis.
A.P.:
Štai ir praėjo žygis. Aišku aš, per visą laiką, spėjau, ir pavargt, ir pailsėt, bet labiau pavargdavau, nei pailsėdavau. Nuovargis- ne fiziškas, o psichologiškas. Šeimininkaudamas žygyje, pastebėjau, kad daugelis nenori nieko daryti, manydami, kad kiti už juos padarys. Iš kai kurių bendruomenės narių pusės buvo pilnas pasyvumas, lyg viską darome ne dėl savęs.
Šiaip, žygis man patiko. Jau trečią dieną jautėsi ramybė ir viskas ėjosi lyg ir neblogai. Natūralu- gamta duoda savo, labai išvargino, ir vanduo, ir grynas oras, aišku, pavažiavus toliau nuo civilizacijos, nuo elektros ir pan., pirmiausia reikia adaptuotis.
P.R.:
Šį kartą noriu pasidalinti įspūdžiais ir mintimis po tėvų dienos ir žygio. Iš tėvų pusės pajutau didelę meilę ir palaikymą, bet iš kitos pusės- atsargumą ir nesupratimą, kaip su manimi bendrauti, kad nepaveikti manęs negatyviai. Po atsisveikinimo, kuriam buvau visiškai nepasiruošęs, aš kažkur apie parą dar skraidžiau, nesupratau kur aš ir kas aš.
Į žygį, kažkaip, visai nenorėjau vykti, norėjau atsiskirti nuo visų ir pabūt vienas su savo liūdesiu, bet tvarka yra tvarka. Tačiau dabar esu labai patenkintas žygiu ir labai nusivylęs jo pabaiga. Ten, prie ežero, galėjau atitrūkti nuo šios kasdienybės, nuo tų intrigų, kurios dažniausiai kyla iš silpnosios lyties atstovių. Visą mano relaksą veikė oras ir atvažiuojančios jaunos panelės, gulinėjančios taip arti, kad galima ranka paliesti, visa tai leido jaustis pilnoje laisvėje ir pilnaverčiu. Aplamai- man viskas labai patiko, kad iš tokio gausaus poilsio man nepablogės darbo našumas ir sielos būsena. Visiem labas!
T.Š.:
Nežinau ką rašyti. Įsivaizduoju, kaip šią savaitę visi bendruomenės nariai rašys apmąstymus apie žygį. Tai ir aš pasidalinsiu apie žygį. Senai jo laukiau, jau prieš porą savaičių galvojau, kad būtų geras oras, kuo užsiimti ten, kaip visai atsipalaiduosiu nuo kasdienybės, pasinersiu į gamtą, žvejosiu, darysiu valgyti ant laužo, plaukiosiu ežere. Atrodo, turėjau pailsėti, bet saulė, grynas oras visai mane išsekino. Dabar galvoju kuo greičiau parašyti ir eiti miegoti.
R.Z.:
Rašau vėl savo mintis, kaip jaučiuosi, kaip savijauta. Aišku, labai buvo džiugu, kad mane aplankė artimieji. Man pakilo dar didesni motyvai blaivėti. Šią savaitę buvome žygyje, man labai patiko- gamta, Glūko ežeras. Tikrai, labai pailsėjau. Nuo pirmadienio vėl kibsiu į darbus, nes jaučiu, kad jau per daug laisvo laiko gavau. Reikia kažkokio rimtesnio užsiėmimo, o tas užsiėmimas- darbai, darbai ir dar kartą darbai.
A.K.:
Buvome žygyje, ten pastebėjau, jog ilsėtis ir nieko neveikti galiu, maksimum, dvi dienas, nes energijos atsiranda tiek daug, kad noras veikti tiesiog neduoda ramybės. Tad laukiu kada prasidės darbo savaitė, kad galėčiau panaudoti tą energiją prasmingiem dalykams. Labiausiai nudžiugino sugrįžimas namo, pasiilgau namų jaukumo ir šilumos, buvo smagu pamatyti savo augintinius ir jų džiugesį mums atvykus.
J.K.:
Šita savaitė buvo labai puiki, nes buvome išėję į žygį prie ežero. Ten buvo daug laisvės ir galėjau susirast sau naujų ir įdomių užsiėmimų. Kad veltui neleisti laiko ėjau degintis, maudytis, grybaut, vėžiaut, žvejot, į mišką malkų. Labai patiko žygis, jaučiau nusivylimą, kai reikėjo grįžt atgal, nenorėjau, vėl ta kasdienybė ir rutina. Negalėjau nieko padaryti ir liko tik susitaikyti ir gyventi toliau. Dabar aš viską palikau Dievo globai ir dabar aš pamačiau, kad Dievas yra ir jis globoja mane. Jis padeda man išspręst problemas, kai aš palieku viską Jo valiai.
I.T.:
Jau antrą kartą “užleidžiu” apmąstymus. Rašymui palieku paskutine minutę. Pati nežinau ar iš tingėjimo, ar iš neturėjimo ką rašyti. Greičiausiai iš tingėjimo, nes paprasčiausiai tingiu suformuluoti normaliai sakinius, o kai tingiu, nesigauna ir rišlios mintys ir taip ta “grandininė reakcija” tęsiasi :). Va, rašydama pagalvojau, kad dauguma bendruomenės narių rašys apie žygį. Aš apie žygį neturiu ką rašyti. Pailsėjau ir tiek, bet tų keturių dienų man buvo per daug, laukiau civilizuotų dalykų: lovos, arbatinuko, dušo... Matyt nesu gamtos vaikas... Man gerai gyventi ir “ant asfalto”. Jokiu būdu nekritikuoju ir nepeikiu žygio, man jisai buvo paprastas ir ramus. Buvo ir gražių vaizdinių, ypač rytinė saulė... Užsisvajojau. Savaitgalinę saulę pasitiksiu savo gimtajame mieste. Laukiu ir džiaugiuosi... Kartais svajoti gera, apie gerus dalykus... Išmintingo ir saulėto Jums savaitgalio.
01.00- miegas
