Laba diena
Namo šeimininko žurnalo įrašai:
9.00 val. kėlėmės ir diena prasidėjo pagal suplanuotą laisvalaikį. Namo šeimininkė I.T., virtuvės šeimininkė A.K., virtuvės padėjėjas P.R., rūkyklą tvarko J.S.
- A.F.- išvyko 11.15.
Mūsų mintys (šiandien dalinasi I.I., P.B., pakartotinai- I.T., J.K.)
I.I.:
Išvažiavus tėveliams jaučiau didelį nuovargį. Pervargau, labai išsekino bendravimas. Jaučiau nesusipratimą- kur aš ir ką čia darau. Bet, truputį atsigavus, pradėjau suvokti kur aš. Susikaupė įtampa. Po truputį ją išliejau per juoką ir ašaras. Pasidarė lengviau. Ačiū.
P.B.:
Nelabai moku, tai pradėsiu be jokių įžangų. Šią savaitę man dažnai pasireikšdavo būsenų kaita. Tai buvau linksmas, normalus, tai liūdnas. Iš pasąmonės vis išlysdavo mintys apie problemas su šeima, o ir pati savaitė ne iš tų, per kurias galiu tvarkytis būseną, mat nuo pirmadienio iki antradienio šeimininkavau virtuvėje, o ten “stogelio remontas” man niekad nevyksta, be to, bandžiau mesti rūkyti. Vėliau- šienavimas, namo tvarkymas. Tačiau mišios, bei tėvų diena patiko, puikiai pabendravau su artimaisiais. Na, o dabar į žygį ir atsigauti! Iki.
I.T.:
Šią savaitę antrą kartą rašau apmąstymą. Pirmą kartą “susikooperavau” su J.K. Bandžiau pralysti. Nepavyko. Suprantu. Vakar, po šventės, bandžiau rašyti apmąstymą, galva buvo tuščia, jokiai gerai literatūrinei ar filosofinei minčiai nebuvo vietos.
Nesu mėgėja aprašinėti konkrečius įvykius, pvz. kaip kryžiaus šventinimas ar žygis. Man tai atrodo natūralūs, paprasti dalykai, kurie ilgai laukiami ir greitai praeinami. Pabandysiu, gal gausis parašyti paprastai (dėl savo rašymo stiliaus gavau pastebėjimą). Nebuvo didelio laukimo dėl šventės. Žinojau, kad ji ateis. Penktadienio vakarą pajutau bendruomenėje šeimą. Šilti jausmai valdė mano kūną. Dar naktinis, šviesus kryžius. Nuostabus vakaras. Per šventę, vienai minutei pasijutau lyg būčiau ne bendruomenėje, o kažkur atlaiduose, tačiau klebono pamokslas vėl priminė kas aš tokia ir kur aš esu. Nieko tokio. Su šia liga gyventi galima.
Nėra didelio ir žygio laukimo. Ateis savaime. Paskirta konkreti žygio data. Pirmadienis. Jis rytoj. Šiandiena jam ruošiuosi.
Ne, nėra taip, kad nieko nelaukiu. Laukiu pirmo važiavimo namo. Sukasi mintys, kaip susiplanuoti laisvalaikį, kad jisai būtų užimtas. Gal tas laukimas nustelbė ir kitus laukimus. Turbūt taip ir yra. Darbingos Jums savaitės, o mums gero oro žygyje.
J.K.:
Ši savaitė prabėgo labai greit, nors ir buvau pavargęs nuo namų labai. Suradau name darbo ir bandau pradėt dirbt, bet nuo to krūvio labai pavargstu ir sugrįžtu į bendruomenę vėl pavargęs. Bet iki penktadienio atsistačiau ir fiziškai ir psichologiškai, bet ši savaitė labai išmušė iš vėžių. Žinia, kad negalėsiu važiuot namo, nes eisiu šeimininkauti. Jaučiau labai didelį pasipriešinimą, bet iškart nuėjau pas vadovą ir išsikalbėjau, manu, kad jis man padėjo sugrįžti į realybę ir išsiaiškinti, ką aš turiu daryti tolimesniam gyvenime.
Šventadienio mintys
Pagaliau šventė praėjo, atrodo, viskas daug maž gerai. Labai nejaukiai jaučiausi klausydamas pagyrimų. Jų nemažiau turėjo tekti mūsų klebonui Valerijui. Jo patarti mes įgyvendinome ne vieną idėją ir su koplyčia, ir su kryžiumi, ir su jubiliejumi. Mums iš ties pasisekė, kad turime tokį globėją. Turim mes ir kitus, “nematomus” globėjus: vieni jų, tai buvusių globotinių tėvai, kiti, šiaip, geri žmonės, suvokiantys mūsų gyvenimą. Negaliu minėti jų vardų, nes tam neturiu jokios teisės. Jie pagalbą suvokia, kaip savaime suprantamą dalyką ir todėl nemėgsta nei triukšmo, nei reklamos. Taipogi, buvo smagu matyti tokį gausų būrį tėvų ir giminių- vos sutilpom valgomajam. Atvyko ir buvusieji mūsų globotiniai. Vienais iš ties galima grožėtis ir didžiuotis, o kiti kelia vien užuojautą dėl savo primityvumo ir ambicingumo, jie pamažu tampa svetimais tarp savų ir savais tarp svetimų. Jie tolsta nuo savo namų nežinia kur. Labai labai liūdna, bet pakeisti nieko negalim… Vėl matau upę, skęstančią, ištiestą, kandžiojamą ranką.Pokalbiai su tėvais išvargino. Dalis, kaip nieko neišmanė apie ligą, taip ir neišmano. O vienai mamai priklausomybės liga- tai ne liga, o šiaip, užgaida ir kvailiojimas. Tie tėvai, kurie vis dar mano, kad pokalbis su manimi nedalyvaujant jų vaikui bus atviresnis, labai klysta. Kalbu lygiai tą patį, ką ir jiems girdint. Kitaip nemoku. Ir nežadu.
Primenu, kad visi tėvai raštu įsipareigojo studijuoti šią ligą, tam, kad galėtų ramiai gyventi patys ir sudaryti prielaidas savo vaikų blaivybės stiprinimui. Gerbkime vieni kitus ir vykdykime įsipareigojimus. Tai turi būti didelė paskata mūsų vaikams rimtai siekti blaivumo.
Tėvams “fotografams” primenu, kad spausdinti ar platinti bet kokias nuotraukas su žmonių veidais iš mūsų aplinkos stipriai nerekomenduojama. Neužmirškime vieni kitų konfidencialumo!!! Norite pamatyti savo atžalos pokyčius, pasižiūrėkite mūsų albumuose, to turėtų užtekti.
Taigi, dar viena savaitė praėjo ir mes tapome dar blaivesni, o kai kas ir protingesnis. Rytoj prasideda turistinis žygis. Tad mūsų dienoraštis pasirodys tik penktadienį, bet užtat didelis!
